Apžvalga. Agavos distiliatai. III dalis

Milagro Del Desierto, Silver, 42%, Bacanora, OB
Taigi, Bacanora. Tik 1992 metais šis agavos distiliatas buvo legalizuotas. Pagal įstatymą Bacanora gaminama tik iš Angustifolia Haw agavos, dar kitaip vadinamos Pacifica. Manoma, kad šis gėrimas buvo gaminamas dar prieš ispanų konkistadorų invaziją, nors kai kur teigiama priešingai. Bacanora’os namai yra Sonora regionas. Ką mes žinome būtent apie šią? Agavų amžius 7 – 10 metų. Apdorota požeminėse orkaitėse (apie 24 valandas). Fermentuota plieninėse talpose. Distiliuota 2 kartus variniuose pot’uose. Beje, vasaros metu fermentuoja apie 7 dienas, žiemą iki 12 dienų. Žodžiu užteks tauzyti. Nosis. Šviežia, švari, lengva, netgi elegantiška. Tonai, kurie mus pasitinka: kmynai, gėliškumas, pelėsis, rožių vanduo ir juodos duonos pluta. Momentais ausis kiša žemiškumas, žalumas ir ant griliaus keptų daržovių natos. Yra šiek tiek vaisiško saldumo, gal net vanilės ir karamelės. Labai maloni, netrikdanti ir itin kvapni nosis. Mano supratimu, balansas savo vietoje, niekas per daug neišsišoka, kvapai ganai gerai atskiriami. Taip sakant nėra mišrainės. Skonis. Čia sutinku tą patį žalumą, tik su daugiau charakterio. Taip pat įvairūs mėsos prieskoniai smagiai kandžioja receptorius. Žemiškumas ir gėliškumas taip pat mūsų neapleidžia, bet jis čia didesnis. Momentais skleidžiasi rūgštūs ir neprinokę vaisiai, kas neblogai subalansuoja didelį prieskoningumą. Kas nelabai patiko, kad yra kažkokio keisto popieriško sausumo? Poskonis. Vidutinio ilgumo. Labai smagiai sausinantis, kartokas ir žalias. Mano trys centai. Kvapas išties įdomus ir įvairiapusis, nenuobodus. Skonis, kiek keistokas dėl to popieriško sausumo, bet čia galima atrasti daugiau charakterio ir to smagaus dilgčiojimo burnoje. Tie 42% išties gerai kabina burną. Vienareikšmiškai, verta pabandyti.

La Venenosa Etnica, Tutsi, 43.4%, 110 butelių, 5 partija, OB, 2018
Tutsi gaminamas tik Sierra Norte de Oaxaca regione. Kas įdomiausia, kad yra gaminamas tik vieno gamintojo…O gal reiktų sakyti – gaminamas vienos genties, kuri yra labai uždara ir nepriklausoma. Šis Agavos distiliatas buvo išnykęs apie 25 metus, bet stipriai padidėjus susidomėjimui ir su išorine pagalba jis vėl grįžta. Dabar šis gėrimas yra vienas iš pagrindinių tos genties pragyvenimo šaltinių. Beje, iki šiol ginčijamasi ar Tutsi visgi reiktų priskirti Raicilla stiliaus agavos distiliatams. Arčiau prie skysčio. Distiliuotas iš laukinės Masparillo agavos. Agavos apdorotos požeminėse orkaitėse. Orkaitės kaitinamos ąžuolo malkomis. Po kepimo, agavos malamos rankomis. Distiliuojama tik vieną kartą. Nosis. Ir iš tiesų jaučiasi šviežiai pjautas ąžuolas, medžio dulkės ir pušų sakai. Momentais lenda akmens anglis, šaltas laužas ir stalo cukrus. Kas dar? Minerališkas, mieliškas ir su dideliu kiekiu citrusų. Labai keistas, bet tuo pačiu ir viliojantis. Po keletos dešimčių minučių skleidžiasi ir įvairios žalios natos, kaip jalapenai ir paprikos. Turi kažkiek ir chemiškumo, kaip klijų ir dažų. Tokio derinio dar netekę uostyti. Nors pats kvapas yra švelnus, bet toks visiškai necivilizuotas. Skonis. Vėlgi, skonis švelnus, ramus, tarsi labai gerai susigulėjęs. Ąžuolo skonio čia yra mažiau, bet citrusų kur kas daugiau. Panašu, kad keisti dalykai tęsiasi toliau. Atsiranda dūmiškumas, ko neradau nosyje. Dar pridėčiau alyvuogių sunką, druską, jalapenus, lengvą cukrišką saldumą, pušų sakus ir aspiriną. Prisikabinčiau, kad pats skonis kiek skystokas ir norėtųsi daugiau tirštumo. Poskonis. Vidutinio ilgumo. Truputį sausinantis burną ir pipiriškai aštrus. Mano trys centai. Reikia ragauti, kad pilnai įsitikinti šiuo visiškai laukiniu gėrimu. Jei tik atsiras galimybė, ragaukit ir iš tiesų išeikite iš savo patogumo zonos.

La Venenosa Siera del Tigre, 41.5%, Raicilla, 290 butelių, 17 partija, OB, 2019
Metas Raicilla stiliaus agavos distiliatui. Šis stilius gaminamas tik Jalisco valstijoje. Įvairūs agavų, aplinkos, įrankių ir technikų skirtumai sukuria išties labai skirtingas Raicilla’s. Beje, pradėta gaminti dar prieš ispanų konkistadorų užkariavimus. Kas apie šią Raicilla. Miestas, kur gaminamas šis gėrimas yra iškilęs daugiau kaip 2000 metrų virš jūros lygio. Agavų amžius 8 – 27 metai. Distiliuota iš laukinės Bruto agavos, kuri auga spygliuočių miškuose. Agavos apdorojamos požeminėse orkaitėse, kurios kaitinamos mediena. Naudojamas spontaninis fermentavimas. Distiliuojama keramikiniuose puoduose (Filipino style) vieną kartą. Per metus pagaminama apie 700 litrų šios Raicilla. Nosis. Dar vienas labai keistas ir laukinis reikalas. Saldūs vaisiai, daug šviežių mielių, po kurio laiko prisijungia pelėsinis sūris. Tada po šio benefiso rodosi įvairios rūgščios natos: visiškai neprinokę obuoliai, citrinos, laimai, greipfrutai, vyšnios ir kaulavaisių kauliukai. Tokio didelio kiekio rūgšties netekę jausti nė viename alkoholiniame gėrime. Pats kvapas labai kvapnus, išraiškingas, netgi įžūlus. Laikas padeda atsiskleisti dūmiškumui, čiobreliams ir plastilinui. Skonis. Čia situacija nesikeičia nė kiek. Daug rūgšties, bet kas įdomiausia, kad taip sutraukia burną, kaip būtum paragavęs, tarkime, citrinos sulčių. Taip pat randu lengvą braškinį – žemuoginį saldumą, šokoladišką kartumą, rozmarinus, bazilikus ir pieno rūgštį. Mielių ir čia randu, bet jų mažiau. Dar vienas labai nurautas agavos distiliatas. Poskonis. Ilgas ir mieliškas. O toliau esu persekiojamas rūgščių vaisių ir uogų. Mano trys centai. Situacija kaip ir su Tutsi. Iš balanso pusės, tai sakyčiau, mielės ir rūgštis ima per stipriai viršų. Momentais vis pagalvodavau, kad skanauju Lambic fruit stiliaus alų.

Sotomayor Exceptional, Sotol Artesanal, 48%, OB
Ir paskutinis šiandien – Sotol. Įdomiausia dalis apie Sotol’ius, kad jie yra gaminami ne iš agavos. Tai yra Sotol augalas arba tiesiog dykumų kempinė. Beje, šios dykumų kempinės taip pat yra naudojamos maisto ir pluošto gamybai. Šis Sotol’is gaminamas Chihuahua valstijoje. Kempinių amžius tarp 12 – 15 metų. Dykumų kempinė apdorojama požeminėse orkaitėse (apie 5 dienas). Fermentuojama medinėse statinėse apie 6 – 8 dienas. Distiliuota tris kartus. Vienam litrui Sotol’io išgauti, reikia 10 kilogramų kempinės. Nosis. Labai daržoviškas ir arbatiškas kvapas. Kažkokiu būdu jie dar ir įsigudrina tarpusavy derėti. Toliau seka dar įdomesni reikalai: pirtis, beržinės vantos ir kylintis garas nuo karštų akmenų. Kaip jums tai? Toliau seka levandos, mėtos, pipirmėtės, čiobreliai, minimalios dūmiškumo ir vaistų dėžutės apraiškos. Ką jau čia sakysi? LABAI švelniai pasakius – neįprastas. Skonis. Pelynų arbata. Labai panašus į kvapą, bet kaip aprašyti burnoje esančia pirtį 😀 … Daug gaivos elementų, kaip įvairios arbatos, mėtos, pipirmetės ir eukaliptai. Yra ir dūmiškumo, kaip tarsi būtum suvalgęs rūkytos dešros. Vaistų ir kavos natos. Didelis kartumas, didžiulis žemiškumas, kaip kokias žemes griaužtum. Poskonis. Labai ilgas, su šaldymo efektu. Didelis kartumas, vaistai ir arbatžolių arbatos (nesaldintos). Mano trys centai. Sunkiai geriamas reikalas, bet iš patirties pusės – išties labai vertas dėmesio. Pora taurių visam vakarui. Beje, pakankamai kompleksiškas.