Sveiki gyvi. Taigi pirmoji kelionė šiuose namuose. Čia rašysiu apie savo keliones į vietas, kurios garsios ar lankytinos žmonėms, kurie vertina skanų ir kokybiška stiklą alko. Beabejo, jos nebus dažnos, bet stengsiuosi bent keliais žodžiais kažką įdomaus ir nežinomo parašyti. O, kad geriau matytųsi bus fotografijų ir vaizdo įrašų. Tad pradžiai tiek.
Škotija. Dažnai girdžiu kaip žmonės pasakoja kokie yra apsileidę (įvairiomis prasmėmis). Bet aš jums pasakysiu kas yra tikras apsileidimas. Žmogus, kuris apie 10 – 12 metų aktyviai domisi viskiu, jį ragauja, dažnai užknisa kitus žmones pasakojimais apie viskį ir dar daugybė kitų dalykų, PIRMĄ kartą išsiruošia į kelionę po viskio šalį, Škotiją. Štai čia yra tikras apsileidimas.
Taigi, pirmoji stotelė buvo Edinburgh. Skyriau porą dienų, nors realiai buvo ryškiai per mažai. Kita vertus, reiškias bus dar proga grįžti. Miestas labai patiko, pilna vietų skaniai pavalgyti ir dar skaniau paragauti. Jeigu nesate linkęs į viskį tai nieko tokio. Visados rasite ką veikti. Na, o, bet, tačiau jei ieškote gardžiai paragauti salyklinio. Tai aš nuo savęs rekomenduočiau „Scotch Whisky Bar„. Nežinau kokiu reikia būti „gyku”, kad nerastumėte ką ten ragauti (daugiau kaip 500 skirtingų butelių). Ten didesnė problema ar pavyks greitai išsirinkti. Taip, kad sėkmės. Į restoranus nelindau, o gatvėje pirktas maistas nebuvo pigus, bet buvo labai skanus. Beje, tipsai jau būną įskaičiuoti ir gali siekti 10 ar daugiau procentų nuo išleistos sumos. Kitam kartui Edinburge pasižymiu tokias vietas: Holyrood distilerija (gal jau turės savo viskio) ir Johnnie Walker turas (čia pirmieji dalykai šovę į galvą).
Praleidus 2 dienas Edinburg, sėdome į traukinį, kuris per nepilnas 4 valandas mus nuvežė iki Inverness miesto. O, kad kelionė neprailgtų ir būtų gerokai linksmesnė pilstėmės Loch Lomond viskius. Kiek supratau traukiny nelabai galima ragauti. Bet bilietų kontrolierius ir kiti traukinyje dirbantys asmenys pirštu negrūmojo. Tad žodžiu suprask, kad jei nekeli riaušių ir tvarkingai ragauji tu niekam neužkliūsi (o gal mums tik pasisekė, kitą kartą vėl bandysim). Tad Inverness mus pasitiko su dar jaukesne miesto aura. Žmonės čia dar draugiškesni, nors ir Edinburgh nesiskundžiau.
Glen Ord distilerija nėra taip toli nuo Inverness. Sėdi į traukinį ir be jokių persėdimų būni beveik vietoje, ten pasieini apie 15 minučių ir štai prašau Glen Ord distilerija. Susisiekimas sakyčiau puikus. Nekilo problemų nei nuvažiuojant, nei grįžtant. Distilerija mus pasitinka susitvarkius ir atsinaujinus. Pakalbėjus su vietiniu personalu paaiškėja, kad distilerija buvo uždaryta apie 11 mėnesių ir tik prieš 2 mėnesius buvo vėl pravertos duris turistams. Laukiamoje zonoje yra įrengta parduotuvė, baras ir kasa. Turo šioje distilerijoje neužsakinėjau, tiesiog tą pačią dieną pasitikrinau ar turi vietų ir tiek. Kaip bebūtų gaila turas vis dar nebuvo pilnas, nes pasižvalgius buvo puikiai matoma, kad darbai vis dar pilnai vyksta. Taigi, ką naujo sužinojau? Vienoje iš nuotraukų matosi aikštelėje esančios durpės. Turo eigoje paaiškėjo, kad Glen Ord ruošia „pytintą” salyklą kitai labai garsiai distilerijai – Talisker. Kaip jie patys sakė, jie skiria vieną dieną savaitėje ruošiant šį salyklą. Salyklas yra auginamas aplink distileriją 20 mylių atstumu įvairiose vietose. Vanduo imamas iš šalia esančių dviejų ežerų. Fermentacija trunka apie 70 – 80 valandų. Distiliatas išbėga 67 – 68%, atskiedžiamas iki klasikinio 63.5% stiprumo ir tada patenka į statines. Naudoja labai daug Chereso statinių, taip pat ex-Burbono ir įvairias pakartotinio pildymo statines. Brandinimosi sandėliuose galima rasti ir kitų distilerijų salyklinio viskio. Kaip jie patys aiškina? Atsitikus kažkokiai didžiuliai nelaimei tos distilerijos visiškai neliktų be savo viskio. Logiška. Pats turas truko apie 80 minučių. Turo gale ragavome tris viskius (Iš kairės į dešinę). Pirmasis pasirodė smagus, vaisiškas, prieskoningas ir pakankamai subrendęs. Skonyje nepaliko didesnio įspūdžio, trūko apsukų (40%). Antrasis buvo nešvarus, pilnas sieros, fejerverkų ir panašių reikalų. O paskutinis buvo maistas mano sielai. Nors be amžiaus nuorodos, bet panašu, kad būtą 18 – 22 metų viskio. Pirkčiau visą butelį, jei nekainuotų 200 svarų. Šiuos viskius buvo galima paporuoti su macarons ir pasigaminti pagal savo nuožiūra kokteilį. Panašu, kad netolimoje ateityje turėtų prisidėti dar pora skirtingų turų. Aš pataikiau ne visai laiku, nors tikrai nesigailiu. Puikiai praleistas laikas. Ateityje, kai pilnai paleis visus turus, bus proga vėl grįžti. Beje, apie 80 – 90% subrandinto viskio iškeliauja į Azijos rinką. Kaip bebūtų gaila tokiems mėgėjams, kaip aš pats, šie viskiai išliks retenybe. Ten daugiau pinigų, o ir šiaip čia yra verslas, o ne romantika.
Būnant Inverness labai stipriai rekomenduoju sudalyvauti „Highland Malt Whisky Experiance” (užsirezervuokite iš anksto). Asmeniui kaina yra 39 svarai. Į tą kainą įeina ir 5 skirtingi salykliniai viskiai. Šio malonumo trukmė apie 90 minučių. Laikas pilnas škotiškų istorijų, muzikos, viskio ir šiek tiek gėlų kalbos. Ko daugiau galima norėti?
O mūsų vakare, žmonės buvo susirinkę iš beveik viso pasaulio: Kanada, Švedija, Australija, JAV, Argentina ir taip toliau. Per daug nesiplečiant, tiesiog verta ten pabūti.
Būnant Inverness ir norint pasileisti viskio plaukus, sakyčiau keliaukite į „The Malt Room”. Aplinka jauki, viskio daug, o personalas tikrai išmanantis savo darbą. Taip pat daro mini ragautuves su įvairiais viskiais, o nežinančius apie viskį supažindina su pagrindiniais dalykais. Nors man įspūdžiai liko ne patys geriausi. Aišku aš pats kaltas, kad iškart vietoje neapsižiūrėjau, kad personalas truputį per daug įmušė viskio, kurio aš neragavau (Lagavulin 13 Mezcal Finish). Taip, kad būkite budrūs, nesvarbu kur pasaulyje esate ir taip netgi sutaupysite pinigų.
Tomatin distilerija buvo antroji šioje kelionėje. Teorijoje kelionė į šią distileriją neturėjo būti kažkuo sunki, bet praktika parodė kiek kitokį dalyką. Atvykus į vietą iš kurios turėtų važiuoti autobusai link distilerijos, nėjo suprasti iš kurios pusės važiuos autobusas. O labiausiai klaidino tai, kad abiejuose esančiuose autobusu grafikuose nebuvo autobuso link distilerijos. O pasirodo, ten vis dar kabo 3 metų senumo autobusų grafikai. Taip besižvalgant atvyko tinkamas autobusas, o mes greitai susiorientavome ir jau dardėjome su autobusu link Tomatin. Kelionė truko 30 – 40 minučių. Beje, siūlau važiuojant labai neatsipalaiduoti ir sekti stoteles. Kitu atveju pravažiuos ir tiek. Išlipus iš autobuso tenka dar pasieiti apie 5 – 10 minučių ir savo akyse jau mes matome pirmuosius brandinimo sandėlius. Artėjant link turistų centro mus pasitinka sraunus upelis ir daugybė zuikių besiganančių artimiausioje pievoje. Turistų centre taip pat įrengta parduotuvė. Pats jausmas būnant distilerijoje yra jaukesnis ir artimesnis nei lyginant su Glen Ord. Turo metu aplankėme visas pagrindines gamybos stadijas. Keliaujant po distileriją susidarė jausmas, kad ji nėra stipriai automatizuota ir viskas labiau pasikliaunama žmogumi. Kaip daugelis žinote distilerija truputį užsiima su „pytintu” salyklu. Durpinį distiliatą darosi kiekvienų metų gale, kažkur apie gruodį. Beje, „pytintų” Cu Bocan salyklinių viskių amžius siekia 8 – 9 metus. Visi viskio etapai yra atliekami pačioje distilerijoje išskyrus salyklo ruošimą ir išpilstymą. Tai nedažnai sutinkama praktika, ypač žinant kaip dabar yra išskaidyta viskio gamyba. Vandenį naudoja vietinį, o dalis to vandens prabėga pro Tomatin (upelyje). Fermentacija trunka apie 120 valandų, kas yra labiau būdinga naujoms distilerijoms. Distiliatas išbėga 66 – 68% stiprumu ir taip pat yra skiedžiamas iki klasikinių 63.5%. Nežinau kiek teisybės, bet jų leidžiamas „Tomatin 14YO Port Cask” yra brandinamas originaliose 40 metų senumo Port vyno bačkose…gal ir teisybė. Kaip ir daugelis distilerijų, taip ir Tomatin nėra išimtis, kurie eksperimentuoja su įvairiomis statinėmis. Kuo dar labai didžiuojasi, kad iki šiol dar neturėjo jokių problemų dėl statinių tiekimo iš JAV. Taip pat labai akcentavo, kad distilerija galėtų gaminti daugiau viskio, bet esamas savininkas labiau orientuojasi į kokybę (pagarba). Beje, durpės ruošiant salyklą Tomatin’ui, atkeliauja iš Škotijos aukštumų, o ne iš Ailos. Beabejo, turo gale turėjome trijų viskių ragautuves: Legacy, 12 metų ir Cu Bocan. Nė vieno neišskirčiau, bet po puikaus turo šie salyklai labai smagiai ir kokybiškai susiragavo. Beje, visiškai pasibaigus turui bare nemokamai pilstė 14 metų Port Cask leidimą, kuris buvo puikus (reikės dar kartą paragauti, kai euforija jau bus išgaravusi). Į šį turą eičiau dar kartą.
Po Tomatin turėjo sekti Balblair turas, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms teko atmesti. Bet, vėlgi, bus dėl ko sugrįžti į panašias vietoves. Ką dar galėčiau jums patarti būnant Škotijoje. Gerai susiplanuokit nuvažiavimą ir ypač grįžimą iš distilerijų. Pasilikit pakankamai laiko. Nepasikliaukit 100% google maps teikiama informacija. Atkreipkit dėmesį į viešojo transporto grafikų senumą. Nesvarbu, kad esat viskio šalyje, nesitikėkite, kad kiekvienoje bakūžėje jums įpils vienos statinės leidimo viskio, kurį subrandino ilgi dešimtmečiai. Jeigu norite kažko konkrečiai tai ir eikite tenai ar į kažką panašaus, nes kitur to negausite. Transportas gali vėluoti, tad turėkit viskio ir viskas bus gerai. Žmonės paslaugūs ir draugiški, bent kiek teko bendrauti, tad nereikia bijoti kažko pasiklausti. Tikiuosi viską pasakiau. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksim prie gero reikalo. Likite sveiki ir stiprūs. Ir pačiam galui. Fermentacija Tomatin distilerijoje. Judam, krutam ir putojam.