Sveiki gyvi draugai, kolegos ir ne tik. Po keleto savaičių atostogų „tenka” grįžti į viskio apžvalgas. Mastydamas apie galimybes gana greitai priėjau išvadą, kad šiuose namuose ši distilerija buvo tik kartą. Tad šiandien svečiuose Glenfarclas.
Ne taip senai vienas žmogus klausė, kodėl vokiečiai taip mėgsta šiuos salyklinius viskius. Šiek tiek pamąstęs…atsakiau: visų pirma, vokiečiams patinka kai kompanijos yra valdomos šeimos(ų), tai jiems reiškia kažkokį tęstinumą ir visų antra, jei per daug nesigilintume į paprasčiausius ir jauniausius jų „core range” leidimus, tai viskiai yra išties geri ar labai puikūs. Beabejo, priežasčių yra daugiau.
Glenfarclas 185th Anniversary, 46%, Chereso ir kitos statinės, Tiražas 6000 butelių, NCF/NCA, OB, 2021
Pradedu nuo aperityvo. 46% stiprumas, nefiltruotas ir nedažytas. Manau tai bus geras įvadas į vakarą. Beje, kažkada ragautas 175th Anniversary paliko labai gerą įspūdį. Nosis. Tiršta, stipri, turtinga ir labai primenanti grūdų malūną. Chereso ne fontanai, bet tikrai yra. Šviežiai keptos bandelės, grūdų aruodas, balti pipirai, šviežiai pjauta žolė, kakava, cukruotos apelsinų žievės, sodo vaisiai, juodų uogų džemas, juoda arbata ir graikinių riešutų likeris. Balansas aukštumoje. Lašinam H2O. Lengvesnis ir gėliškesnis, nors vis dar nepraradęs charakterio ir savo kvapnumo. Pievų gėlės, spygliuočių sakai ir sausas cheresas. Pabandykit, nieko neprarasite. Skonis panašu, kad nemažina apsukų, nors momentais atrodo, kad ąžuolo yra daugoka. Pats skonis kiek aitrus, tirštas, platus, sultingas ir kartus. Ąžuoliškas prieskoningumas, juoda arbata, tamsus medus, kaulavaisių kauliukas, arbatžolės, cheresas, greipfrutai ir vanilė. Ėjau, ėjau ir priėjau. Manau nosis visgi smagesnė. O kaip su H2O? Minkštesnis, saldesnis ir su mažiau juntamu ąžuolišku kartumu. Balansas geresnis, o charakteris vis dar čia. Poskonis ilgas, prieskoningas, šiek tiek aitrus ir saldus. Taip pat randu daug salyklo apraiškų. Mano trys centai. Kas ragavęs Glenfarclas, kuris buvo brandintas tik ex-burbono statinėje(se) tas nemažai ras panašumų ir šiame. Glenfarclas, kuris brandintas ex-burbono bačkose yra skirtingas žvėris, net būdami gerokai virš 20 metų, šie salyklai vis dar pilni energijos, jaunystės ir įžūlumo. Būčiau ėjęs toliau, bet balansas kai kuriuose vietose nebuvo „spot on”. 88 taškai.
Glenfarclas 2004/2017, 59.4%, Brandintas Chereso statinėse, Tiražas 6000 butelių, Partijos Nr. 2, „Cask Strength Premium Edition, NCF/NCA/CS, OB, 2017
Užrašai ant etikečių su visokiais raktiniais žodžiais kaip „premium” ir panašiai, man visada galvoje uždega raudoną lemputę, o dar juodas butelis (kas nėra būdinga Glenfarclas). Tad, kaip visada, vienintelis kelias sužinoti. Nosis. Na chereso statinės čia tikrai nebuvo premium. Jaunas, sieringas, kiek rūgštokas, primenantis naujametinę naktį po dvyliktos. Laikui bėgant kiek prasikvepia ir tai tikrai nėra tragedija. Kaulavaisiai, neprinokusios gervuogės, džiovinti vaisiai, ispaniškas brendis (mendozos ir panašiai), juodasis šokoladas, skrudintas medis, lengvas alkoholiškumas, labai prieskoningas ir momentais jaučiamas salykliškumas. Gal H2O pataisys reikalus? Po keleto pipečių. Kvapas labiau sustyguotas ir malonesnis. Momentais primena šlapią žemę. Skonis. Ajajajai…labai jaunas, sausas, aitrus, alkoholiškas, tiesmukiškas ir vis dar sieringas. Momentais kiek rūgštokas. Nosis man patiko labiau. Jau po kvapo man iš galvos išgaravo „premium”, o čia visai amnezija. Nors laipsnių turi gerokai daugiau, bet pirmasis pagal charakterį nenusileidžia visai. Salyklas, cinamonas, vanilė, sausas cheresas, pelėsis, sodo vaisiai, lazdyno riešutai ir mėsos prieskonių aitrumas. H2O. Saldesnis, plokštesnis, ir mažiau kartus. Nors jau praradęs save, tad atsargiai. Poskonis trumpas, bet labai jau šildantis ir necivilizuotas. Mano trys centai. Tokį viskį ragaučiau iš mažos gertuvės keliaujant žvarbiu oru kalnų takais. Vanduo ir daug oro sutvarkė keletą problemų, tad 82 taškai. P. S. Toks truputį spyglys, o ne viskis.
Glenfarclas 2000, 53.7%, The Family Casks, S20, Brandintas ketvirto pildymo chereso statinėje, Tiražas 616 butelių, Statinės Nr. 4084, NCF/NCA/SC/CS, OB, 2020
Galbūt pagalvojote, kad ketvirto pildymo statinės ir family casks kažkaip nelabai dera? Mano asmenine patirtimi remiantis, kiek teko susidurti tie salyklai buvo puikiai išdirbti ir tiesiog nuostabiai subalansuoti. Tad ar šis bus išimtis? Nosis. Pirmas įkvėpimas kiek primena pirmąjį. Kas savaime jau gerai. Gilus, švarus, kompleksiškas, stipriai kvapnus, labai charakteringas ir tai tikrai ne chereso bomba. Šviežiai malti grūdai, sodo ir tropiniai vaisiai, pavasario gėlės, medus, kaulavaisiai, kakaviškas sausumas, tabakas, anyžius ir cukruotos citrusų žievės. Momentais mėtos, pipirmėtės ir arbatžolių apraiškos. Metas H2O. Kiek labiau atsiskleidžia žoliškumo pusė. Saldesnis, vaisiškesnis ir vis dar su charakteriu. Rekomenduoju. Skonis. O taip… Kiek primena pirmąjį. Minkštas, bet tuo pačiu ir tirštas, sausas, bet ir saldus, prieskoningas, bet ir vaisinis. Skonis tikrai nešlubuoja dėl balanso ir kompleksiškumo. Momentais primena vyresnius Clynelish viskius. Kad viskiui apie 20 metų nepasakyčiau, bet ir jaunu neapsiverstų liežuvis pavadinti. Tropiniai vaisiai, lazdyno riešutai, tamsus medus, kažkoks minerališkumas, kailavaisiai, apelsinų žievelės ir meduoliai. H2O. Minkštesnis, saldesnis, tirštesnis, bet vis dar nepraradęs jėgos. Poskonis kažkur tarp ilgo ir vidutinio. Apveliantis gerklę. Salykliškas ir prieskoningas. Momentais vėl kažkoks minerališkumas. Vaškas. Mano trys centai. Žmonės ieškantys tiesmukiškos chereso bombos su neaiškios kokybės bačkomis čia neturės ką veikti. Beabejo, būtų įdomu išgirsti kiek truko pirmi trys užpylimai. O iš esmės family casks kiekvienais metais vis brangsta, nors kokybė tikrai nestabdo. 90 + 1(už plaukimą)= 91 taškas
Kaip man atsibodo. Pirmiausia „uždarė” Springbank, tada Clynelish, o artimiausioje ateityje ir Glenfarclas. Tai ką reikės pirkti kai šių viskių kainos yra tokios aukštos?
Kas dėl paskutiniojo viskio. Aš nesakau (bet galimybė yra didelė), kad šį statinė buvo sumeistrauta kai pasaulis vis dar leido kirsti senus, kelių šimtų metų senumo, ąžuolus. Dabar vyresnio nei 100 metų ąžuolo nelabai gali pajudinti (arba jie tiesiog yra iškirsti). Kita vertus, galbūt turi nuosavą girią, bet kiek distilerijų turi tokius miškus? Į galvą šauna tik Glenmorangie. Ši tema bus tikrai dar vystoma, kai tik atkeliaus keletas šiek tiek vyresnių ketvirto pildymo Glenfarcl`ų. Šį kartą tiek. Likite sveiki ir stiprūs. Iki kitų susiragavimų.