Apžvalga. Porelė iš Bowmore

Bowmore 15YO, 54.1%, Batch 4, Sherry Cask Finish, CS, 2014
Aš nebūsiu aš, jei vėl nepaklausiu, tai kiek tas „finish” truko laiko. Tikiuosi ne pora mėnesių, nes iš spalvos spręsti, tai kaip iš kavos tirščių burti. Che che. Nosis. Cheresas, sojos padažas, juodieji pipirai, guma, apskrudinti citrusiniai vaisiai. Truputis durpių, tabako, pelenų, baziliko, ąžuolo, lako, apelsinų likerio, galbūt keptos žuvies ir druskos. Padaryčiau didelę klaidą, jei nepaminėčiau visos galerijos džiovintų vaisių. Nuostabi ir įtraukianti nosis. Daug charakterio, kompleksiškumo ir neblogo balanso. Cheresas tikrai uždominavęs viskį. Skonis. Oi, labai gerai, dominavimas tęsiasi. Alyvuogės, ąžuolo prieskoniškumas, pelynas, juodieji pipirai, vėlgi bazilikas, juoda duona, tabakas, BBQ padažas, rūkyta paprika, biteris, saulėgrąžos. Daug medžio, bet mano supratimu šią situaciją gelbėja durpės, minerališkumas ir džiovinti vaisiai, nors balansas trūkinėja per siūles. Reiktų paminėti, kad skonis pilnas veiksmo, tirštas, atakuojantis, gyvas ir badantis. Poskonis. Ilgas, tirštas, su medžio, vaistų, mentolio, tabako ir durpių natomis. Mano trys centai. Nekreipiant dėmesio į kai kurias ryškias detales, tai puikus, charakteringas viskis. Trūksta dabar Bowmore kažko tokio savo linijoje. 89 taškai, beveik 90.

Bowmore 18YO, 52.5%, The Vintner’s Trilogy, Manzanilla Cask, NCA, 2017
Taigi, šis mirkęs manzanilla chereso statinėse 5 metus, likusieji buvo praleisti ex-burbono statinėje. Panašu, kad oloroso cheresas labai neblogai limpa su Bowmore, bet kaip gi sausasis cheresas ir Bowmore? Nosis. Hmm, kvapas gana drovus, sunkokai skaitomas, bet aš pabandysiu. Reikia, tai reikia. Subtilus durpės ir laužo dvelksmas. Kvapas sausas ir riešutiškas, kažkur momentais pasireiškia druskos, jūros, medžio lapų, popieriaus kvapas. Keistokas. Lendam giliau. Apelsinai, abrikosai, citrinos ir jų žievelės, vanilė, karamelė, kepti zefyrai, momentais salyklo saldumas. Po kurio laiko pasirodo šiek tiek daugiau Bowmore charakterio ir prieskonių, kaip pipirai ir bazilikai. Taigi, Manzanilla neblogai užvaldžius šį Bowmore, bet šiaip pasakyčiau, kad balansas savo vietoje ir distilerijos charakteris vis dar aptinkamas. Keistokas, bet man patiko, nors kvapas neryžtingas. Skonis. Ei, kur padėjot Bowmore? Manzanilla. Druska, riešutai, didelis sausumas, apelsinai. Truputis durpės, minerališkumo, ąžuolo prieskoningumo, žoliškumo, juodųjų pipirų, kažkokio saldumo, turbūt salyklo. Nežinau nuo ko čia pradėti. Cheresas stipriai pakeitęs viskį į keistąją pusę, o gal blogąją? Ir charakterio mažiau ir aliejingumas kažkur dingęs. Vėlgi nemažai ąžuolo, bet trūksta, kas tai suvaldytų. Poskonis. Šiltas, vidutinio ilgumo, truputi badantis. Užuomenos į juoduosius pipirus, alyvuoges, ąžuolo kartumą, apelsinus, durpes. Mano trys centai. Dviprasmiškai jaučiuosi, nei pagautas, nei paleistas. Tarp žemės ir dangaus. Gal, visgi, Manzanilla buvo ne tokia ir gera mintis. Vėlgi, tai mano nuomonė. 86 taškai