Šiandien pas mus renkasi multi – kulti chebra ir nebus jokių škotiškų tradicijų. Viskiai parinkti atsitiktinai ir neieškant kažkokių sąsajų. Taigi, prancūzai, scena jūsų.
Eddu Grey Broceliande, 40%, French Oak/Broceliande Oak Casks, Distillerie des Menhirs, Bretanė
Pirmasis viskis atkeliauja, kaip jau supratote, iš Prancūzijos, Bretanės pusiasalio. Grikiai sudaro 30% visų grūdų kiekio. Kiekis pakankamai didelis, kad būtų galima apčiuopti kažką įdomaus. Tik ar klasikinis stiprumas nepakiš kojos? Žodis eddu reiškia grikius, o statinės antriniam brandinimui atkeliauja iš mitinio Broceliande miško. Joks čia ne mitinis miškas, jeigu jame leidžiama kirsti šimtamečius ąžuolus :D. Gana, uodžiam ir ragaujam. Nosis. Prisiekiu, užuodžiu grikius, nestipriai, bet tikrai yra. Malonus, švelnus, nekaprizingas ir prijaukintas kvapas. Liepų medus (jeigu toks apskritai egzistuoja…skrenda tos bitės kur joms patogu ir nebūtinai tai bus liepos 😀 ), obuoliai, melionai, pavasario gėlės, galbūt dar truputis mėtos. Momentais jaučiasi alkoholio kvapas, bet labai silpnai. Laikas atpalaiduoja šiek tiek medžio anglies, vanilės ir kokoso natų. Labai norėčiau, kad tai būtų supilstyta bent 44 – 46% stiprumu, nes kai kurie kvapai yra tiesiog prarasti, nors pėdsakai dar yra likę. Skonis. O dabar suprantu kodėl buvo pasirinktas klasikinis stiprumas. Būdamas 40% pakankamai neblogai užsuka burna. O toliau dar įdomiau. Nematomis ragaujant niekad nepasakyčiau, kad tai viskis. Kažkoks kalvadoso, konjako ir prancūziško ąžuolo mišinys. Aitrus ąžuoliškumas, bazilikas, obuolių sėklos, virti grikiai ir daržovės, žemiškumas. Poskonis. Ilgas, saldokas, prieskoningas, aitrus, su kalvadoso ir konjako natomis. Mano trys centai. Nosis čia buvo geriausia dalis. Reikėtų daugiau % ir viskas sustotų į vietas. Skonis, man tai tiesiog buvo per daug. Manau šiuo atveju „french” ąžuolas pakišo koją, kas sukėlė panašumus į kalvadosą ir konjaką. Nepamenu, kad šitaip skirtųsi skonis ir kvapas. 77 taškai.
Teerenpeli Karhi, 43%, Madeira Finish, Batch 3, 1353 buteliai, OB, NCF, 2018
Suomiai irgi gamina viskį, jei kas nežinot. Vieno salyklo viskis „finišuotas” Madeira vyno statinėse. Laikas finišo nenurodomas. Beje, distilerija įkurta 2002 metais. Galbūt, ateityje, sulauksime gerokai labiau subrendusių versijų, bet dabar turim ką turim. Nosis. Hmm…gaivus, šviežias, labai švelnus, su šiek tiek saldaus vyno natomis. Džiovinti vaisiai, spygliai, rūgštus obuolys, vanilė, karamelė, baltas vynas, šviežiai pjauta žolė, salyklas, galbūt banano žievė. Sakyčiau gana kompleksiška nosis. Madeira kažkelintame plane. O aš vėl su savo norais. Reikia 46 – 48% versijos. Medis visiškai savo vietoje. Skonis. Šiuo atveju skonis parodo didesnes problemas nei nosis. Tad čia ąžuolas reiškiasi gana stipriai, o jo nėra kam subalansuoti. Skoniai truputi išblukę ir silpni. Taip, viskis gaivus, šviežias, distiliatas savo vietoje. Momentais lenda medžio spygliai, grietinėlė, karamelė, taninai, vaisių ir salyklo saldumas. Lengvas mėsos prieskonių aitrumas. Sausokas. Poskonis. Trumpas, greitai sunykstantis. Ir tik čia labiau atsiskleidžia Madeira vynas su džiovintais vaisiais, raudonomis uogomis ir anyžium. Mano trys centai. Reikia truputi stipresnės versijos, tada dar šiek tiek daugiau madeira vyno įtakos ir daugiau laiko statinėje ir turėtume išties įdomų suomišką viskioką. Distiliatas neatrodo tuščias. 80 taškų.
Pradlo 23YO, 1989/2013, 40.7%, Hammer Head, 100% Czech Oak Casks, NCF/NCA, OB
Taip pat naudoti tik Čekoslovakijoje užauginti salykliniai miežiai. Distiliuotas dar 1989 metais, kai Čekija ir Slovakija buvo viena valstybė, o Berlyno siena vis dar stovėjo. O per geležinę uždangą nedaug patekdavo alkoholio produkcijos. Tad natūralu, atsirado poreikis ir viskiui. Darbai distilerijoje vyko pagal senas knygas, tad natūralu, kad buvo padaryta klaidų. O didžiausia problema, kad Berlyno siena krito labai greitai ir teko konkuruoti su kitais gamintojais, kurie buvo labiau pažengę viskio gamyboje. Beje, pati distilerija buvo įkurta 1929 metais. Nosis. Pradžia labai vaniliška, ąžuoliška, su kokoso natomis. Paminėčiau, kad taip pat reiškiasi daržoviškumas, acetonas ar tai nagų valiklis, skrudintas medis, rūgštūs obuoliai, šviežiai pjauta žolė kaimyno kieme, karamelė, galbūt marcipanas, medžio pjuvenos, kažkoks tepalas ir cinamonas. Momentais truputi primena jaunus škotiškus „single grain” viskius. Švelniai tariant neįprasta nosis. Skonis. Labai labai daug ąžuolo, jo taninų, didelis kartumas, daug prieskonių aitrumo. Vanilė ir kokosas irgi groja. Dar paminėčiau tokius skonius kaip: švieži grūdai, anyžius, Campari, didelis žoliškumas, vanilinis cukrus, virti ryžiai. Momentais kyla aliuzijos į persirpusius konjakus su didžiuliu ąžuolo kiekiu. Atrodo, kad ragautum labai jauną viskį su labai seno viskio ąžuolo kiekiu. Beje, kūnas nėra blogas, ypač kai tik 40.7%. Poskonis. Sausas, traukiantis burna, vaniliškas, ąžuoliškas, su šiek tiek citrusų aitrumo ir salyklo saldumo. Mano trys centai. Nieko panašaus nesu ragavęs. Užsidedu pliusą ir esu laimingas. Patys paragaukit ir susidarykit savo nuomonę. O aš tik pasakysiu, kad tai yra istorija ir dažnai istorijos turi ne visai smagią pabaigą. Taip čia ir įvyko. Beje, distilerija iki šiol veikia ir yra išleidusi vyresnių versijų. 77 taškai.
Tiek to ragavimo šiandien, ir ne, šiandien nebus jokių škotų, ar airių, ar švedų. Laikykitės ir likite sveiki. Iki greitų susiragavimų.