Apžvalga. Cheresas ar šeris?

Fernando de Castilla „Antique” Fino, 17%, Palomino vynuogė, L20062
Fino – tai sausasis cheresas, kuris gaminamas iš Palomino vynuogės ir yra pilnai biologiškai brandintas po mielių sluoksniu. Šis Fino ąžuole brandintas apie 8 – 9 metus. Kiekvienais metais išleidžiama apie 4000 butelių būtent šio chereso. Nosis. Migdolai ir skrudinti lazdyno riešutai, lengvas mieliškumas ir truputis šlapio rūsio. Toliau seka sūri karamelė, miško grybai, kalėdinis kompotas ir neprinokę vaisiai. Kvapas stiprus, aromatingas, minerališkas ir šiek tiek sausokas. Skonis vidutiniškai sausokas, su vėlgi daugybe skirtingų riešutų. Šiek tiek reiškiasi sausumas, o rūgštumas išties didelis. Paminėčiau geltonas slyvas, neprinokusius obuolius, mieles ir taninus. Pats kūnas solidus, gyvas, besikeičiantis. Gal net momentais pagaunu trapias druskos natas. Poskonis. Labai ilgas, su daug rūgšties. Mano trys centai. Išties puikus, kompleksiškas ir skaniai ragaujamas fino. Gal kam nepatiktų dėl didelės rūgšties ir mieliškumo, bet niekas ir nežadėjo, kad bus lengva. Rekomenduoju. Beje, tuščia taurė kvepia marinuotais agurkais 😀

Valdespino „Deliciosa” Manzanilla, 15%, Palomino vynuogė, L193232
Tęsiam vakarą su kitu sausuoju cheresu. Manzanilla, grubiai sakant, yra beveik tas pats kas Fino, tik yra gaminama išskirtinai Sanlúcar de Barrameda. Ši vieta yra arčiau jūros, nei Jerez, kas suteikia išties kitokį charakterį nei fino šeriams. Brandinimo amžius apie 5 – 6 metus. Nosis. Kvapas švelnesnis nei fino cheresas. Labai švarus, gyvas, šviesus, netgi, kažkuria prasme, traškus. Mažiau riešutiškas ir mieliškas, bet šiuos kvapus keičia didesnis minerališkumas, citrusai ir kriaušės. Kas dar? Senas medis, juodos alyvuogės ir grybai. Tikėjausi stipresnio kvapo, bet tokia yra Manzanilla. Skonis. O štai čia randu išties daug skonio. Atrodo labai subrendęs ir su labai aiškiais skonio tonais. Žolelių arbata, citrusai, migdolai, sausas kriaušių sidras (jei toks yra?). Rūgšties randu mažiau nei fino, bet vis tiek jos rasite užtektinai. Poskonis. Mieliškas, trumpesnis nei fino ir gana greitai išnykstantis. Turintis šiek tiek riešutų, geltonų slyvų ir neprinokusių vaisių rūgšties. Mano trys centai. Teikčiau pirmenybę fino, bet kaip čia tie grybai tinka.

Lustau Almacenista, Oloroso del Puerto, Jose Luis Gonzalez Obregon, 20%, 110 statinių (butt) tiražas, Palomino vynuogė
Oloroso cheresas dažniausiai būna sausas, o mielių sluoksnis išnyksta po „fortification” proceso jauname amžiuje. Tad pagrindinė branda vyksta be mielių sluoksnio. Pasitaiko natūraliai kiek saldesnių Oloroso versijų. Beje, šio Oloroso vidutinis brandos amžius apie 12 metų. Nosis. Pasitinka skrudintas medis, tabakas, tamsus medus ir kartusis šokoladas. Pats kvapas gilus ir apvalus. Kvapai labai puikiai išreikšti. Po keletos dešimčių minučių skleidžiasi daugybė džiovintų vaisių, tarsi būčiau tokioje parduotuvėje. Lazdynų riešutai taip pat nesnaudžia. Tarp šitų kvapų skverbiasi subtilus saldumas. Išties puiki ir kompleksiška nosis. Puikus balansas, niekas nerėkia į nosį. Kiekviena nata tarsi suradus savo vietą po saule. Skonis. Daugybė rūgščių vaisių, žolelių arbata, karamelė ir juodasis šokoladas. Iš nosies, lazdyno riešutai taip pat randa kelią. Tik jie čia labiau primena skrudintus. Sausas ir minerališkas. Pats skonis švarus, prieskoningas, sunkokas ir intensyvus. Burna tarsi padengta visu tuo skoniu ir liežuvis menkai čia gelbėja. Kompleksiškumas taip pat persikėlė iš nosies į skonį. Poskonis. Ilgas, riešutiškas, švarus su minimalia saldumo ir kepto grybo nata. Mano trys centai. Jeigu trumpai, tai vienas iš geriausių Oloroso cheresų, kurie yra vilgę mano burną. Pavojingai geriamas. Manau, netgi ne visai prijaučiantys cheresams turėtų išbandyti šį Oloroso.

Gonzalez Byass Del Duque, Amontillado, V.O.R.S, 21.5%, Palomino vynuogė, L192411
Amontillado – tai Fino arba Manzanilla. Brendimo pradžia prasideda po mielių sluoksniu ir tai trunka pirmuosious 3 – 8 metus. Tolimesnis brendimas vyksta be mielių sluoksnio. Vidutinis šio Amontillado amžius yra virš 30 metų. Nosis. Tiesiog wow…Nuo ko čia pradėti? Tamsus medus, razinos, figos, graikiniai riešutai, korys, bičių duonelė, džiovinti vaisiai ir šlapias rūsys. Momentais skleidžiasi gėliškumas ir ąžuolo prieskoningumas. Po 10 – 15 minučių randu ir sunkesnių kvapų. Tabakas, laikraščiai ir medžio dulkės. Smulkios natos apie saldžius prinokusius vaisius ir uogas. Prie tokios nosies galėčiau praleisti valandas, kurdamas galvoje paveikslus koks turėtų būti skonis…tegu tik nebando nuvilti. Skonis. Gerai, įdomu, bet ne taip stipriai, kaip maniau, bet tebūnie. Labai sausas ir vidutiniškai rūgštus, gaivus ir švarus. Nosies kompleksiškumo čia nerandu. Bazilikas, riešutai, kartusis šokoladas, citrusai, sūdyta karamelė, alyvuogės ir ąžuolas. Jeigu nuoširdžiai, tai kiek nusivyliau po tokios puikios nosies. Tiesiog su tokiu amžiumi, skonis, mano supratimu, per paprastas ir plonokas. Alkoholis puikiai integruotas. Poskonis. Kaulavaisių kauliukas. Ilgas, sausas, rūgštus, su lengvu karstelėjimu. Mano trys centai. Kaip bebūtų, žinant kainą už tokį amžių, manau verta paragauti, kad ir 375ml buteliuką.

Gonzalez Byass Apostoles, Palo Cortado, V.O.R.S, 20%, Palomino/Pedro Ximenez vynuogės, L192331
Pagal seną žymėjimą tai būtų Palo Cortado, bet dabar tai labiau priskiriamas prie Medium cheresų. Kompoziciją sudaro 87% Palo Cortado ir 13% Pedro Ximenez vynai. Pirmus 12 metų šie vynai brendo atskirai, o likusius 18 metų brendo kartu Apostoles Solera sistemoje. Nekalbėsiu apie Palo Cortado charakterį, kadangi šis reikalas yra Pedro Ximenez ir Palo Cortado vynų blend’as. Kita vertus, dėl to nereiktų nuvertinti ar skirti mažiau dėmesio. Nosis. Gaivus, šviesus, netgi mentoliškas. Kvapas nenusileidžia Del Duque kompleksiškumui. Įvairios arbatos, kaip juodoji ir ramunėlių. Prie šių arbatų prisideda vyšnios, apelsinai, tamsių vaisių džemas, riešutai apvolioti saldžiam sirupe, plombyras ir ąžuolas. Nuostabiai suderintas kvapas, tarp visiškai skirtingų vynų. Skonis. Lengvai saldokas ir čia daug labiau reiškiasi Palo Cortado. Aš visiškai už tai. Skonis dar labiau arbatiškas, nei kvapas. Labai primena tas natūralias juodąsias arbatas, kurios būna truputį paskanintos egzotiniais vaisiais. O aš tokias arbatas mėgstu. Negaliu nepaminėti vyšnių rūgštumo, saldžių uogų, sūdytų migdolų, karamelės, kavos, apelsinų džemo, citrusų žievelių kartumo. Ąžuolas man irgi mojuoja. Lengvas sausumas pereinantis į rūgščias natas, manau šie skoniai padeda sustyguoti skonį iki galo. Poskonis. Vidutinio ilgumo, ryškus, su juodosios arbatos karstelėjimu ir egzotiniais vaisiais. Mano trys centai. Mano supratimu labai gerai atrastas skirtingų cheresų vynų kiekis. Puikiai atskleistos abiejų pasaulių geriausios akimirkos viename produkte. Kvapas ir skonis visiškai verti vienas kito.

Lustau East India Solera, Cream, Palomino/Pedro Ximenez vynuogės, 20%
Keliaujam link saldesnių cheresų. Šiuo atveju – Cream. Kompozicija sudaro 80% Oloroso ir 20% Pedro Ximenez statinės. Šie vynai buvo brandinti atskirai, o likusius 3 metus sumaišyti ir brandinti Solera sistemoje. Nosis. Pradžioje atrodė, kad Pedro Ximenez ims viršų, bet po keletos minučių pradeda skleistis Oloroso. Sausasis cheresas panašu, kad čia puikiai subalansuoja tą didžiulį saldumą. Kitaip būtų sirupas ir tik sirupas. Taigi, kas per kvapai? Džiovintos figos, slyvos, abrikosai, obuoliai, graikinių riešutų likeris, skrudintas medis, kepti lazdyno riešutai. Oloroso atneša minerališkumą, sūrią karamelę, migdolus. Pats kvapas solidus, tirštas, apnešantis nosį. Balansas šitą kvapą išties paverčia puikiu. Skonis. Vėlgi panaši situacija kaip ir kvape. Nemažai saldumo, bet toli gražu iki Pedro Ximenez vynų. Kas jį automatiškai padaro daug labiau ragaujamu. Oloroso atneša rūgštį, taninus ir lengvą minerališkumą. Vėlgi balansas tiesiog laiku ir vietoje. Kas daugiau? Espresso, tabakas, slyvų likeris, figų džemas, graikiniai riešutai ir kartusis šokoladas. Poskonis. Vidutinio ilgumo, su migdolais, tamsių vaisių džemu ir žalių vaisių rūgštumu. Mano trys centai. Manau šito vyno pagrindinis varikliukas yra sustyguotas skonis ir kvapas. Nors asmeniškai bučiau ėjęs dar toliau, su tarkime 90% Oloroso ir 10% Pedro Ximenez kompozicija.

Lustau Emilin, Moscatel, 17%, Moscatel vynuogės
Taigi, priartėjome prie paskutinio ir saldžiausio chereso, kuris yra gaminamas visiškai iš Moscatel vynuogių. Lustau vyninė vynuoges renka kiek įmanoma vėliau, kad sumažinti vynuogių džiovinimo laiką ant saulės, taip sumažindami puvinio įsimetimą į vynuoges. Šis Moscatel vynas brandintas apie 8 metus. Cukringumas apie 200g/l. Nosis. Saldumo atrodo išties daug, bet tas pats saldumas atneša gaivumą ir momentaliai sutvarko kvapo balansą. Kas gi čia dedasi? Mentolis, mėta, egzotinių vaisių ledinukai ir daug cukruotų citrusų. Negaliu neužsiminti apie lengvą gėliškumą, kavą su pienu, mėlynes ir mate arbata. Pilnas, įvairiapusis ir subalansuotas kvapas. Skonis kažkuria prasme traškiai saldus, tarsi kramtyčiau cukruotus citrusus. Toliau seka baltos vynuogės, lazdyno riešutai ir rūgščios vyšnios. Prie kompanijos jungiasi figos, slyvos, abrikosai, ramunėlių ir liepžiedžių arbatos. Būtų kažkas baisaus, jei šis vynas neturėtų šviežių citrusų rūgšties. Per visą šią kvapų kompoziciją smelkiasi šiek tiek aitraus ąžuolo . Aš nieko prieš, reikia gi kažkam suvaldyti šitą didelį saldumą. Poskonis. Kažkur tarp vidutinio ir ilgo. Saldokas, arbatiškas, su cukruotais citrusais ir prisirpusiais egzotiniais vaisiais. Mano trys centai. Man visad Moscatel cheresai yra įdomesni nei PX. Desertų mėgėjams jį rekomenduočiau labiau.